Mūsų Protėvių Darna ir Kaip Mes Ją Pamiršom

Besigilinant į Lietuviškas šaknis sunku nesijausti, kad mūsų karta yra pamiršus daugel įdomybių apie save. Gal ne be priežasties. Kaip teigia istorikai, kuriems nerūpi politiškas korektiškumas, Romos Katalikų Bažnyčia atkeliavus į mūsų žemę pirmiausia užsiėmė masine propaganda ir mūsų “perauklėjimu”. išjuodino pagonišką būdą, pagonių dievus apipaišė ragais, išžudė velnius (žynius ir šamanus), sudegino raganas (gyduoles), išvadino stabmaldžiais, o vėliau pagoniškus laikus nurašė kaip tamsų amžių mūsų krašte. Visa tai už norą gyventi integraliame ryšyje su gamta ir turėti savo dievus.

Šiemet teko daugiau pasidomėti apie Tibeto Bon kultūrą, kur aiškiai matosi, kad tų laikų žmonės nebuvo tokie kvaili, kad tikėtų, jog saulė, mėnulis ar žaibas buvo sąmoningos dievybės. Na, bent jau gebantys abstrakčiai mąstyti tą aiškiai suvokė. Visa kam jie meldėsi simbolizavo skirtingus reiškinius gamtoje, bet pagrinde penkis elementus iš kurių susideda visas gyvybės žemėje audinys: Vanduo, Žemė, Ugnis, Oras, ir Erdvė.. Dvasia (Darna) yra visų tų elementų junginys.

Mūsų protėviai gerai jautė, kad mūsų vidinis ‚mikro‘ kosmosas nėra atskirtas nuo išorinio ‚makro‘ kosmoso. Todėl jeigu visą žiemą degino laužus ir meldėsi ugniai taip jie sutvirtindavo tuo sezonu stokojantį elementą palaikyti gyvybei. Atėjus vasaros sausroms buvo visiškai natūralu šauktis vandens deivės. Turėdami ištakas Vedų pasaulėžiūroje, tikiu turėjom ir daug instrumentų tyrinėti tikrovę, sąmonės gelmes ir ryšį su visa-ta.

Pagonys nebuvo buki, kaip va teigia kunigas O.P. Volskis savo svetainėje kunigas.lt: „pagonybė yra ypatingas žmogaus dvasinio degradavimo pasireiškimas.” Jis taip pat pasakoja kaip Saliamonas į senatvę “sukvailėjo dėl palaido gyvenimo, atsimetė nuo Dievo ir ėmė garbinti savo gausių pagoniškų kekšių stabus.” Su tokia panieka gyvenome šimtus metų, kol tai įaugo į kraują ir pasidarė “normalu.” Augdamas pats tą girdėjau daugybę kartų, bet dabar suprantu kodėl tai buvo taip stipriai akcentuojama mūsų šalyje – tos pagoniškos šaknys mumyse yra dar vis labai gilios ir labai artimos. Kunigai su savo pagieža to neišnaikins.

Turbūt nebe reikalo šiais laikais jaučiasi susidomėjimas išmintimi iš rytų, kuri pagoniškiems genams gali pasirodyti žymiai artimesnė. Čia kaip ir pagonybėje yra kažkas apčiuopiamo, pajaučiama čia ir dabar ir nereikia mirti, kad pakliūti į rojų po didelio eksperimento žemėje. Tie, kurie susipažinę su rytų filosofija ras įdomių paralelių Baltų Romuvos nuostatose: “Pasaulis yra visuotinai gyvas; Pasaulis yra darnus, bet ši darna nėra pastovi; Žmogus iš prigimties yra doras; Šventybę įkūnija dieviškosios galios; Žmogaus tikslas yra siekti darnos, laikytis dorovės, nekenkti kitiems.” Bendros pastangos yra suvokti dieviškumą kaip visumą, o kūrėją Praamžių kaip darnos sergėtoją. Ech… ir kam mums tie bažnyčios 10 Dievo įsakymų buvo reikalingi? Nuo ko jie mus išgelbėjo?

Įdomus Faktas apie Vilniaus Katedrą

Vilniaus katedra buvo pastatyta ant šventos mūsų protėviams vietos – šventykla Perkūnui. Įdomu, kad Perkūnas tai ta pati dievybė, kurią vedai vadino Indra, taip pat žinomas ir Budizme.

Vedose vaizduojamas galingu audros, perkūno, karo dievu. Indra buvo vienas svarbiausių vedų dievų („Rigvedoje“ jam skirta ~250 himnų), atitikęs lietuvių Perkūną, slavų Peruną, graikų Dzeusą, skandinavų Torą, persų Verethragną.

Vedose vaizduojamas galingu audros, perkūno, karo dievu. Indra buvo vienas svarbiausių vedų dievų („Rigvedoje“ jam skirta ~250 himnų), atitikęs lietuvių Perkūną, slavų Peruną, graikų Dzeusą, skandinavų Torą, persų Verethragną.

O toliau, visai wow:

Kuo užsiima Indra savo pilyje stovinčioje Meru kalne? Pas jį keliauja mirusiųjų teisuolių sielos. Mokšas jis pasilieka pas save, o nemokšas grąžina atgal į žemę. Nemokšų sielos įsikūnija į naujai gimusius žmones – naujagimius. Vedose Mokšomis vadinami žinantieji. Taigi Mokšos per žinojimą išsilaisvina iš reinkarnacijos, o nemokšas Indra reinkarnuoja. Reinkarnacija (lotyniškai) ≡ metempsichozė (graikiškai) ≡ persikūnijimas (lietuviškai). Indijoje reinkarnaciją atlieka Indra savo pilyje Svargoje Meru kalne.

O kaip lietuviai persi-kūnija? Persi-kūnijimas vyksta taip – Dievas perkūnija sielą, t.y. mirusiojo sielą grąžina atgal į žemę ir įkūnija į naujagimį. Šis veiksmas yra tik Dievo valioje. Tas kurs atlieka per-kūnijimo veiksmą, per-kūnija sielas ir yra Perkūnas (Per-kūnas). O tai, kad Perkūnas lekia ant balto žirgo ir iš po kanopų eina žaibai tai yra tik antraeilis dalykas.”

Taip pat: Perkūnas siejamas su Dangumi (Yan), o jo žmona Žemė (Žemynos asmenyje) YIN. Dangus ir Žemė susijungia ‘per-kūnijos” metu.

Sibolių reikšmė

Labai įdomu kaip mitologija pasitelkdama simbolius ir metaforas gamtoje kalba apie vidinį žmogaus pasaulį:

“Perkūno vaizdinio pamatas yra gamtos reiškinys perkūnija – audra su griausmais ir žaibais. Tačiau tai tik gamtinis vaizdinio pamatas, tik žemiausias jo lygmuo. Mitiniai vaizdiniai paprastai yra daugiasluoksnės metaforos, susijusios su trimis svarbiausiais žmogaus veiklos lygmenimis (1. ūkis, prasimaitinimas; 2. tarpusavio santykiai, įtaka, valdžia; 3. žinojimas, iškalba, dvasingumas) ir atitinkamais trimis visuomenės luomais (1. ūkininkai; 2. kariai, valdovai; 3. žyniai).

Perkūnija, lietumi vaisinanti žemę, tėra ūkinio lygmens Perkūno apraiška, o štai karių luomo Perkūnas – tai nenugalimas karys, kiekvieno pergalingo karžygio provaizdis. Užtat Perkūnas yra ne arba, bet ir atmosferinis, derlių lemiantis dievas, ir pergalę lemiantis karių, karo dievas. Tačiau tai dar ne viskas: esminė žynių luomo, dvasinio lygmens Perkūno apraiška yra apreiškimas – tiek apreiškimas žodžiu, pats Dievo žodis (girdimasis dėmuo – griaustinis), tiek apreiškimas kaip tiesioginis sąmonės nušvitimas (regimasis dėmuo – žaibas). Šios apraiškos ir atskleidžia branduolinę dvasinę Perkūno esmę.” (Dr. Dainius Razauskas – Festivalis Mėnuo Juodaragis XX, Dūburio sala, 2017).

Skirtingose dvasinėse tradicijose matosi trejybės, kažkokio simbolio ar reiškinio trejopa išraiška: Dievas/Tėvas, Jėzus, Dvasia; Budų/Bodisatvų (Dharmakaya, Sambhogakaya, Nirmanakaya), štai net ir Lietuviškas Perkūnas suprantamas kaip reiškinys, veiksmas ir sąmonės būsena. Reliatyviame lygyje (dualybėje) meldžiamės dievui ar Perkūnui, medituojame į Budos formą. Kaip ir logiška, nes tam, kad užmegztume su ‘juo’ ryšį sąmonei reikalinga apčiuopiama koncepcija per kurią lengviau sukurti tą ryšį – dievybė kaip Jėzus, Perkūnas ar Buda. Tik va kol ‘meldžiamės’ kažkam, mes dar “ūkininkai”, bet norintys tapti žyniais ir jogais gali išmokti matyti išorines dievybes absoliučiame lygyje, kaip savo aukščiausio potencialo išraiškas ir galop, įsisavinti tų vidinių ir išorinių reiškinių vienovę.

Labai žaviuosi, kad mūsų protėviams ta jungtis tarp reliatyvaus ir absoliutaus buvo, ne žmoniškos formos dievybės, o gamtos reiškiniai.

Rytų tradicijos tuo labai turtingos, bet va įdomu kokias dvasines praktikas naudojo to laikmečio pagonys. Smalsu, ar tai buvo tik apeigos, maldos, šventės ar kažkas daugiau? Jei jau pasaulėžiūros ištakos Vedose, gal buvo ir meditacijos forma? Apie tai daugiau jei ką surasiu vėliau, o jei turite savo įžvalgų, pasidalinkite prašau jomis komentaruose.